Jonas Žakaitis: „Pertrauka gyvenime – labai sunkus ir geras dalykas vienu metu“

Bėgimo treneris ir kineziterapeutas Jonas Žakaitis – PIN laidos pašnekovas, savo gyvenimą pakeitęs 180 laipsnių kampu. Studijavęs filosofiją, vėliau su žmona Aurime paniręs į galerijos „Tulips & Roses“ veiklą, Jonas paliko šiuolaikinio meno ir galerijų verslo pasaulį. „Kai [su Aurime] supratome, kokia būtų kasdienybė plečiant galerijos veiklą ir kaip iš tikro atrodytų mūsų gyvenimas, abu suvokėme, kad to daryti mes nenorime“, sakė Jonas. Aurimė netruko įkurti savo gėlių verslą „Buketai“, o Jonas susidūrė su nežinomybe: „Kai viską baigėm su menu, aš visiškai nežinojau, kas bus toliau. Man tai buvo turbūt pats sunkiausias etapas gyvenime.“ 

Pradėjęs bėgioti ir kartu vis labiau gilindamasis į ištvermės sportą, netrukus jis ėmė treniruoti ir kitus sportininkus, mėgėjus bei profesionalus. „Su treniravimu neturėjau jokio vaizdinio – viskas tiesiog kaip sniego gniūžtė ridenosi įvairiom kryptim, ir aš tiesiog sekiau ta linija.“ 

Jono kalba apie tai, kaip svarbu gyvenime pasirinkti sau tinkamą kasdienybę, vertinti santykius su žmonėmis ir į savo gyvenimą pažvelgti platesniame kontekste: „Dabar aš turiu labai gražų santykį su žmonėm, galiu jiems padėti pasikeisti labai pozityviai, galiu jiems padėti būti sveikesniais, turėti labai gerų patirčių. Matau, ką duoda varžybos, ultramaratonai, pasiekti tikslai, kiek daug jie žmonėm duoda – ir būti to dalimi yra neįtikėtina privilegija“, sakė Jonas.

Aurimas Mikalauskas: Jonai, kaip bėgimas atsirado tavo gyvenime? Gal paliestum ir kūno energijos palaikymo temą? Man tai aktualu, nes pats pradėjau sportuoti, tipiškai, 28 metų dėl to, kad paraleliai pradėjau verslą ir jaučiau, kaip labai svarbu palaikyti gerą kūno tonusą, kad galėčiau pavežti didžiulius krūvius psichologiškai.  

Jonas Žakaitis: Pataisyk mane, jeigu klystu, bet tikriausiai tuo metu pradėjai jausti, kad kūne tą tonusą palaikyti jau reikia, kad jis savaime jau nesilaiko? Dėl to daug kas ir pradeda tuo etapu sportuoti. Tada pradedi jausti, kad negali daryti bet ko – jau keičiasi tavo fizinė savijauta ir konsistencija. Po truputį ima reikėti kažką daryti. 

Didelė dalis žmonių turi į tikslą orientuotą mąstymą ir negali daryti kažko pusiau – tada pradeda treniruotis gana rimtai ir į mėgėjišką sportą įeina visai rimtai. Mano istorija turbūt buvo lygiai tokia pati kaip ir tavo. 

A. M.: Tada mano kūnas jautėsi dar gana gerai, bet aš bėgimą pasiėmiau kaip savotišką ilgo tikslo siekimo eksperimentą. Mokykloje buvau sprinteris, galėjau nubėgti trumpas distancijas, bet 3 km nubėgti negalėdavau – padusdavau. Po mokyklos ir išvis nesportavau, pasidariau 10 metų pauzę nuo bėgimo, nuo sporto. Po jos pabandžiau išbėgti, gal kai prasidėjo ta bėgimo mada. Nusipirkau aprangą, išbėgau, nubėgau 500 m, visiškai padusau… Bet kažkas viduje man sakė, žmonės nubėga maratonus, pažiūrėkim, ar tu gali nubėgti maratoną. Ir tada atsirado savotiškas tikslas išbėgti visą maratoną, kurio, beje, aš neskubėdamas siekiau trejus metus.

Man buvo taip: išbėgu du kilometrus ir nebegaliu, skauda kelius. Ir kai pradeda, skauda dvi savaites. Bet atsirado suvokimas, kaip bėgimas padeda psichikai. Jei ryte prasibėgi, protas įgyja tam tikrą aštrumą ir tada tu visą dieną jautiesi gerai. 

J. Ž.: Vadinasi, tau padėjo labiau iš emocinės, psichologinės pusės. Man šita pusė irgi buvo labai svarbi. Aš visada šiek tiek pabėgiodavau, bet rimčiausiai pradėjau tada, kai dirbant su menu, su galerija, atėjo sunkiausias etapas, jau link viso to pabaigos. Tada bėgimas man tapo visiška (nesąmoninga) iškrova. Tuo metu turbūt treniruodavausi labai blogai ir žiauriai išsikraudavau – po treniruočių grįždavau išsekęs, bet kažkuria prasme jausdamasis geriau. Manau, kad tokia strategija labai trumpalaikė. Daug žmonių ją praeina, bet tai nėra labai tvaru. 

Vis dėlto, tuo metu tai padėjo. Nors pradžioj pasitraumavau, galiausiai man kažkaip pavyko „išplaukti“, po truputį keitėsi mąstymas. Neatbyrėjau, nenukritau, išsilaikiau ant balno ir labai smagiai nuvažiavau į priekį. 

Kelias į treniravimą – be lūkesčių

A. M.: Taigi tavo bėgimo praktika prasidėjo dar galerijos laikais. Kaip iš to tu perėjai į sistemingą mokymąsi? Ar turėjai trenerį?

J. Ž.: Turėjau porą trenerių, su kuriais dirbau. Kaip minėjau, man visą laiką maga, knieti išsiaiškinti bet kokios sistemos, kurioje esu, prielaidas – sužinoti, kaip ji veikia, kokie jos principai. Aš greitai pradėjau analizuoti, skaityti, gilintis, kaip profesionalūs bėgikai treniruojasi, skaityti apie sistemas… Ką tikrai išmokau savo filosofijos studijų metu, tai skaityti knygas – greitai, daug ir labai sistemingai. Taigi aš kaip buldozeris ir pasileidau per tą lauką. Ir pastebėjau, kad po kelių metų mano žinios buvo jau visai neprastos. Tai susijungė su praktine dalimi ir pradėjo veikti.

A. M.: Kokie tavo bėgimo pasiekimai, kuriais (per daug nesididžiuodamas) galėtum pasigirti?

J. Ž.: Mano įdomiausi pasiekimai – dėl ko esu geresnis treneris nei bėgikas – kad aš labai daug visko išbandžiau. Pradėjau, kaip dauguma, nuo plento maratono, tad maratonai – pirmas dalykas. Po to pradėjau domėtis trailų, miško, kalnų bėgimais ir tada bėgau 100 km kalnuose, buvo varžybos – esu net užėmęs dolomituose trečią vietą. Kaip mėgėjas buvau pakankamai gero lygio bėgikas. Bet pradėjau studijuoti kineziterapiją, mat tai su treniravimu susijęs dalykas, o kadangi reikėjo bėgti už kolegijos komandą, pradėjau bėgioti ir kilometrą. Perėjau nuo šimto kilometrų iki  vieno kilometro varžybų stadione. Tada į pusantro kilometro, tada į penkis. Žodžiu, viską išmaišiau. Dar greitąjį aplinizmą ir visokius kitokius dalykus. Turiu visą paletę patirčių ir, matyt, labai nedaug sportininkų yra tiek išbandę. Aišku, tai dariau neprofesionaliu, o tokiu pusėtinu lygiu. Vis dėlto, esu išbandęs visus ištvermės sporto kampus.

A. M.: Koks buvo tas pirmas momentas, kai atsirado tavo mokinys? Man atrodo, tai labai svarbus virsmo taškas, nes pirma tu tiesiog sportuoji, bėgioji sau ir gauni tuos dalykus savo gyvenime. Bet kaip yra tada? Ar prie tavęs kažkas ateina ir sako, patreniruok mane? Ir viena, kai pasako, šiaip patreniruok, o kita, kai pasako, aš tau ir sumokėsiu už tai pinigų – kaip buvo tau? Kaip įvyko tas virsmo taškas į trenerį?

J. Ž.: Pati pradžia buvo tokia, kad susibūrė grupelė žmonių, o aš prisijungiau kaip antrasis treneris, tarsi pakonsultuoti, padėti; tuo metu aš rimčiausiai sportavau ultra-trailą. Taip tiesiog išėjo – aš į tai rimtai nežiūrėjau, tuo metu visiškai negalvojau, kad pradėsiu treniruoti. Bet, galvojau: kad jie čia sportuodami nesusitraumuotų, reikia suprasti, ką aš čia darau. Negaliu daryti atmestinai. Tada pradėjau labiau gilintis, pradėjau žiūrėti, ką jie daro, tada jiems pradėjo visai pusėtinai sektis ir nuo to viskas ir įsisuko. 

Visą laiką iki tol, kai ką nors darydavau, turėdavau vaizdinį, projekciją, kaip viskas turi vykti, turėdavau kažkokį projektą ir forsuodavau, kad jis įvyktų. Ir labai daug pastangų įdėdavau. O su treniravimu neturėjau jokio vaizdinio – viskas tiesiog kaip sniego gniūžtė ridenosi įvairiom kryptim, ir aš tiesiog sekiau linija, bet pats nekūriau jokių projekcijų, kas tai turėtų būti. Dėl to, man atrodo, puikiai viskas ir sekėsi. Ir po to supratau, kad reikia taip daryti dažniau – sekti tą siūlo galą, o ne bandyti kažkaip prastumti savo projekcijas. 

Įkvepianti ir pilnatvės kupina kasdienybė 

A. M.: Suprantu tuos forsavimus. O tai, apie ką kalbi, aš vadinu vedimu – tai kai tu jauti, kur tave natūraliai veda… Arba, kiti sako, širdis man sako daryti taip, nors protas sako kitaip.

J. Ž.: Didelis mokytojas tapo mano žmona Aurimė su savo „Buketais“ – ji radikaliai pakeitė savo kryptį. Ir iš aplinkos, iš tėvų, ji sulaukdavo: kaip tu čia ir vadybos mokslus baigei, ir galeriją turėjai, o staiga dabar prekiauji gėlytėm kažkokioj parduotuvėj? Tarsi žingsnis atgal gyvenime – gavai paprastesnę versiją nei sutarty buvo žadėta.

Bet pamačiau, kas vyko iš tikro – Aurimės gyvenimo realybė tapo žymiai gražesnė. Tai, ką ji iš tikro darė, kaip atrodė jos dienos, kad ji eidavo ir išsirinkdavo gražiausias gėles, darydavo puokštes, sveikindavo žmones su gimtadieniu ar kitomis progomis, džiugindavo, dalyvaudavo šventėse, pasikraudavo gerom emocijom ir už tai dar gaudavo pinigus… Kai pasižiūri, kas iš tikro vyksta, tai – nuostabus gyvenimas! Ar tai skamba blogai? Labai gražus dalykas. Aš mačiau, kaip ji gauna geras emocijas, kaip nuo šito ji pati pražydo. 

Tada pradėjau galvoti, kad jaučiuosi panašiai, kai galvoju apie treniravimą – tiek išsilavinimo turiu, tiek patirties, magistrantūros studijas baigęs, čia toks kietas, ką čia treniruoti, po lietum stovėti kažkur miške, žiūrėti, kaip kiti žmonės begioja, na, nelabai rimta. Toks išorės vaizdinys, bet kaip aš jaučiuosi – tai yra neįtikėtina. Aš turiu labai gražų santykį su žmonėm, galiu jiems padėti pasikeisti labai pozityviai, galiu jiems padėti būti sveikesniais, turėti labai gerų patirčių. Matau, ką duoda tos varžybos, ultramaratonai, pasiekti tikslai, kiek daug jie žmonėm duoda – ir būti to dalimi yra neįtikėtina privilegija. Be to, aišku, už tai aš gaunu dar ir atlygį. Nors, turbūt, sutikčiau tai daryti ir nemokamai, nes tai taip smagu.

Kitas dalykas, treniravimas labai įdomus tuo, kad yra ne tik klinikinė praktika, teorija – be to tu taip pat gauni santykį su žmonėmis visu jo kompleksiškumu. Turi išmanyti ir jų psichologiją, ir jų emocinę būklę, ir visą treniravimo fiziologiją; taip pat turi išmanyti ir bendravimo, komunikacijos subtilybes ir sugebėti jose naviguoti. Tai yra be galo kompleksiškas laukas, kur kiekvienas dalykas daro įtaką kitam. Man toks kompleksiškumas yra labai įdomu.

Reziumuojant, pajutau, kad nors tai ir atrodo visiškai kitokia veikla, ji išpildo bene viską, ką aš norėjau gyvenime daryti, tad, kai atsisakiau kažkokių projekcijų ir pažiūrėjau, kaip iš tikro atrodo mano kasdienybė ir ką aš dabar galiu daryti, pagalvojau – gi čia super reikalas!

Pertrauka nusprendus pakeisti gyvenimą ir augimo galimybės

A. M.: Įdomu man pasikalbėti apie pertrauką, kuri vyko prieš tavo bėgimo trenerio karjerą. Anksčiau, mudviejų laikais, tai buvo baisiausias dalykas, nebuvo nieko siaubingiau. Po mokyklos turi iš karto įstoti studijuoti, pastudijavęs pradedi dirbti, aš pradėjau dirbti dar mokykloj: esu ramus, nes turiu darbą. 

Galvoju, platesniame kontekste, kai žmonės svajoja apie naują pradžią, apie specialybės keitimą, viena iš galimybių, kurios negali atmesti, tai kad tau irgi reikės pasidaryti pertrauką. Kokia tavo patirtis iš to? Ar to bijojai, ar lengvai tai priėmei? Kaip dabar matai tą pertrauką?

J. Ž.: Pertrauka gyvenime – labai sunkus ir geras dalykas vienu metu. Man būtent taip ir buvo. Mūsų kartoj buvo net nekeliamas klausimas, atsimenu, kad buvo begalinis stresas, kad tu turi iškart įšokti į tą bevažiuojantį vagoną, o jei jis tik nuvažiuos, tai tu liksi visiškai be nieko. Mes tuo tikrai tikėjom, tai buvo ore – nuvažiuos traukinys ir tau bus šakės. Dabar žmonės mažiau taip galvoja.

Nors dabar nemažai tenka bendrauti su anksyvaisiais dvidešimtečiais, kurie tik baigia mokyklą ar pradeda kažką veikti gyvenimą. Žinau kelis, kurie pasiėmė pertrauką, tuos gap year po mokslų pagalvoti. Galvojau, kad jie į tai žiūrės kitaip, bet ne, jauni žmonės ir toliau kelia sau labai daug spaudimo. Žiūriu, kad tas ankstyvasis gyvenimo etapas, kuris ir mums buvo sunkus, jiems kažkuria prasme gal dar sunkesnis. Nes dabar žmonės labai rimtai į save, į savo sprendimus žiūri.  Vis galvoju apie tą etapą, kai tau dvidešimt keleri, kai tu labai daug dalykų projektuoji – arba tau kažkas kažką pažadėjo, arba tu pats sau pasižadi, kaip turi būti, bet dar neturi jokios patirties. Tu dediesi švarką, eini, kažką darai arba vadovaujiesi taisyklėmis tikėdamasis rezultato, bet tu dar visai nežinai, nei kaip tas rezultatas jausis, nei ką jis reiškia tavo gyvenime. Tu visiškai loši, nors ir rimtu veidu.

Ir tik po kelių metų žmonės pradeda suprasti, kad jie gauna gal visai kitus dalykus nei tikėjosi, pamato, koks iš tikro tas gyvenimas bus. Po to mes, jau trisdešimtmečiai, jau labai gerai žinom, kaip jausimės pradedami kažkokį naują darbą. Tada tu turbūt nebegalvotum, kad gausiu tiek ir tiek pinigų, ne, tu galvoji, kad tai galbūt patrukdys man savaitgalį pasivažinėti dviračiu, man svarbu pabendrauti su draugais, man reikia kitų dalykų. Tada tu jau žinai, kaip tau reikia gyventi, kokios tau reikia kasdienybės, kaip nori jaustis, ir tu atsispiri jau nuo to, tiesa? 

O dvidešimtmečiai galvoja visai ne taip, jie pradeda ne nuo tos pusės, nes jie dar nežino, kaip jie nori jaustis arba kaip nori, kad jų kasdienybė, jų draugų ratas atrodytų. Ir, man atrodo, iš nežinojimo, iš tikėjimosi labai „kažko“ iš gyvenimo atsiranda daug įtampos.

A. M.: Viena iš idėjų, kurią aš noriu nešti su laida PIN yra ta, kad tu gali keisti didžiąją dalį dalykų savo gyvenime, kai tau yra 30, 40, 50 metų – kad mes galime nuolat ieškoti. Ir literatūroj, ir savo gyvenime įsitikinau, kad vienas iš dalykų, ką reikia visada nešiotis su savim, yra augimo mąstysena (growth mindset). Turi suvokti, kad tu visada gali augti, ir iš tikro nenustoti to daryti, nenustoti mokytis naujos kalbos, įgudžių – tada tu neprapulsi niekada gyvenime. Reikia tiesiog pasiduoti gyvenimo vedimui.

J. Ž.: Sutinku. Nors ne visiems žmonėms tas nuolatinis augimas būtinas, bet, manau, jei jis veda tave į priekį – tai gera energija. 

A. M.: Tai nėra būtina, tačiau stebint, kas vyksta pasaulyje, kai tos kaitos vyksta tiek daug, jeigu tu prisiriši prie fiksuoto savo vaidmens, tai gali kelti labai didžiulį stresą vien iš to, kad tu matai, kaip pasaulis keičiasi, o tu esi prisirišęs prie tos savo vietos. Visgi tu supranti, kad ta vieta nebe tokia stabili, kaip būdavo anksčiau.

J. Ž.: Tai įdomi mintis, čia sutinku su tavim – dabar pasaulis mus mokina tos augimo mąstysenos. To neprsirišimo, nes nėra prie ko rištis – pats uostas plūduriuoja. 

Apie nesusireikšminimą ir laisvę rinktis 

A. M.: Esu nemažai bendravęs su šios laidos auditorija. Daug kas dar nežino, ką daryti. Tai toks jausmas, kad esi ne savo rogėse. Kai supranti, kad tai nėra tai, ką nori daryti. Bet daug kas nežino – o ką? Ir tu buvai toje stadijoje. Kaip tau sekėsi tame būti? 

J. Ž.: Atsimenu, kad buvo labai sunku, nes sekė nusivylimas, kai mes baigėm dirbti mene. Menas turi tokią šlykščią savybę, kad ten nėra jokios perskyros tarp laisvalaikio ir darbo. Kad žmonės, su kuriais tu dirbi, tu leidi ir laisvalaikį, eini visur, keliaudamas apsistoji pas kažką svečiuose, visą laiką vyksta vakarienės su kažkuo – su kuo leidi laiką, su tuo ir dirbi. Ir kol esi tam pasauly, viskas organiškai ir vystosi, bet staiga, kai mes iš ten išėjom, supratom, kad ir draugų nebeturim – kad visa mūsų aplinka, su kuria mes buvome suaugę, staiga užvėrė duris arba tiesiog mes nebegalime ten eiti kaip niekur nieko. Liko iki šiol kelios labai tvirtos draugystės, kurios tikrai peržengė tą etapą ir tapo dar stipresnės ir brangesnės, bet 90% jų tiesiog nutrupėjo. Tai tikrai paveikė – ta dalis buvo sunki. Ir tai lėmė ir viso gyvenimo griūtį, kai staiga visa tavo koordinačių sistema sugriūna. 

Aš atsimenu gal ryškiausią patirtį ir lūžio momentą, kuris man iki šiol yra variklis. Tai kai aš staiga supratau, kad visa, ką mes čia darėm, ką kūrėm, niekam nerūpi. Čia niekam neįdomu, ką aš darau – niekam nerūpi, niekam nerūpi… Aš tą kartojau ir tada pagalvojau… Pala, pala, niekam nerūpi? Tai čia super! Tai aš tada galiu… tai aš tada niekam neskolingas nieko! Atsimenu, rotušės aikštėj tas lūžis įvyko – aš vaikšinėjau ir galvojau, nerealu, apsižvalgiau, supratau, kad, va, aš čia tiesiog esu, kažkur einu, ir aš niekam nieko neskolingas – aš galiu daryti ką noriu. Va, nueiti į kavinę, išgert alaus ir niekam nerūpės. Toks buvo visiškas išsilaisvinimas – supratimas, kad aš galiu rinktis, ką noriu daryti ir niekam tai nerūpi.