Beata Tiškevič: „Repetavau, kaip skambės „ne“

Beata Tiškevič – gerai žinomas veidas Lietuvos viešajame gyvenime. Kurį laiką savo sielą atidavusi teatrui, vedusi „Auksinio balso“ laidą televizijoje ir išleidusi savo gyvenimą atvirai atskleidžiančią knygą, bestselerį „Vyvenimas“, Beata radikaliai pakeitė tiek savo profesiją, tiek kasdienybę. „Dabar tikrai esu stabilesnis, nuobodesnis žmogus… Nebėra kraštutinumų, nes jų tikrai buvo. Dabar ir namus susitvarkau, ir žmonės kitokie aplink mane. Daug dalykų pasikeitė. Anksčiau aš daugiau gyvenau viešumoje to net nenorėdama. Būna, visą dieną guli, valgai kas papuola, atsikeli tik laidą pravesti. Atrodo, būni aktyvus tik kai būni toje scenoje, viešumoje. O namie toks leisgyvis, be jėgų. Dabar aš daug labiau gyvenu savo gyvenime, daug labiau esu ryšyje su savo artimais žmonėmis…“, kalbėjo Beata. PIN pokalbio metu moteris dalinosi, kaip vaikystės situacija šeimoje uždavė dramatišką toną jos ankstyvajam gyvenimui ir kokiu keliu jai iki šiol pavyko nueiti, kad atrastų nusiraminimą, o kartu ir kūrybiškumą, kurį ji šiandien pritaiko savo išsilaisvinti nuo nepelnytai sunkių emocijų skatinančiame versle „Nebegėda“.

Vaikystė – mūsų asmenybės pagrindas

Beata Tiškevič: Vaikystė mums turi didelę įtaką. Daugumai tuometinė šeima atrodo visiškai normali, juk tai – mūsų pasaulis. Šeima labai daug ką formuoja: požiūrį į pasaulį, santykį su kitais, savivertę – begalę dalykų. Mano šeimoje buvo alkoholizmo. Ir atrodo, kad tik vienas iš žmonių piknaudžiauja alkoholiu, bet iš tikro serga visa šeima. Tai yra didelė visos šeimos nelaimė – visų šeimos narių. Aš tame gyvenau ir tik dabar pradedu suprasti, kiek dalykų iš manęs buvo atimta dėl to, kad taip buvo. 

Aurimas Mikalauskas: Kaip tu tai pastebi? Ar per studijas, ar galbūt per bendravimą su kitais žmonėmis, kurie galbūt neaugo tokioje aplinkoje?

B. T.: Ko gero, per studijas labai daug pamatau, nes jos padeda tai, ką internalizavau, atskirti nuo savęs, pasižiūrėti į dalykus iš šalies, pasižiūrėti, kad dalykai, kuriuos maniau esant tik dėl mano kaltės, kad tai mano atsakomybė, iš tikrųjų susidėliojo dėl tokios situacijos šeimoje. Ir tai padarė įtaką man kaip žmogui. 

A. M.: Tu paminėjai knygą „Ne-priklausomi“ (aut. Melodie Beattie). Kiek ji tau tuo metu padėjo? Ir ką tu atpažinai kaip tą priklausomą? Kokią įtaką tau padarė ši knygą? Nes su ja susipažinai anksčiau nei pradėjai savo psichologijos studijas?

B. T.: Ši knyga yra labai svarbi, ji labai gerai skaitoma. Visiem žmonėm, kurie jaučia, kad yra susidūrę su tokiomis problemomis, labai rekomenduoju ją perskaityti. 

 Iš esmės, man atrodo, priklausomybės būsena yra kai tu supranti kitą žmogų kaip savo tęsinį – jūs abudu egzistuojat kažkokioje bendroje formoje. Tu liūdnas – aš liūdna. Na, diktuok, kaip mes jausimės. Bendram puode sėdit, verdat. Esminis dalykas yra atskirti, kad ok, tu liūdnas – aš galiu tave išgirsti, jausti, būt su tavim, pasikalbėti, bet aš turiu savo emocijas, savo atskirą gyvenimą, savo pojūčius ir t. t. Turì remtis savo patirtimi – kad „mano kūnas turi savo ribas, odą, tai – mano teritorija“ – ir ją kažkaip apginti. Man tai buvo labai svarbus dalykas. 

 Kitas dalykas, kaip reaguoti į (kartais gal net nesąmoningas) artimų žmonių manipuliacijas. „O aš galvojau, kad tu atvažiuosi…“ Anksčiau būdavo, kad kai tik tokį dalyką išgirstu, iškart puolu tai taisyti. Puolu į veiksmą. Reikia išbūti ir su tokiais dalykais, įvardinti sau arba tiesiog pasitikslinti, kad aš girdžiu, kad tu esi nusivylęs, kad aš neatvažiavau, man labai apmaudu, bet aš šiandien negalėjau ir kitą dieną, kai galėsiu, aš atvažiuosiu. Turbūt tai irgi apie tą „bendrą puodą“. Geriau nebūti bandrame puode su kitais žmonėmis.

Ribos, kaip pasakyti ne ir nesiteisinti

A. M.: Tai yra kito žmogaus būsenos prisiėmimas. Tu tarsi prisiimi, kad tavo atsakomybė yra priversti tą žmogų jaustis geriau, jeigu jis pasijuto kitaip. Tai yra ir apie kontrolę – tu tarsi nusprendi, kaip jis turi jaustis – jis turi jaustis gerai ir aš padarysiu viską, kad jis taip jaustųsi. Gal ne visi mes susiduriame su priklausomybe nuo alkoholio, cheminių medžiagų, bet yra ir kitų priklausomybių; yra psichologinis smurtas, kuris gali vykti visai be jokio alkoholio ar cheminių medžiagų. Priklausomybė ten lygiai taip pat aktuali kaip ir, kaip minėjai, tos manipuliacijos.

B. T.: Nebūtinas alkoholis, kad būtų tiesiog menkinimas, žeminimas, įvairios kontrolės formos. Kuomet tiesiog neleidi žmogui būt juo pačiu, laisvu. Ir dabar, kai mes esame suaugę, mūsų pareiga yra nubrėžti savo ribas, save apginti, pasakyti ne, nes turime tam visus įrankius – mes nebeesame vaikai. Bet kai buvom vaikai, mes, tikėtina, neturėjom resursų, išteklių ir suvokimo, ką daryti. Kaip tas ribas brėžti. Tėvų užduotis buvo tai parodyti, bet, jei patys tėvai nuolat peržengia ribas, tai tada nekas… Tada reikia daug dirbti su savimi. 

A. M.: O kaip tau sekėsi dirbti su ribomis? Ar jautei, kad neturi ribų? Kai augai paauglystėj, ar turėjai tą pojūtį? Ar galėjai pasakyti ne?

B. T.: Atsimenu, kad aš labai ilgai mokiausi tai daryti. Skaičiau knygas, repetavau, kaip „ne“ skambės. Tą man reikėjo išmokti greituoju būdu, nes aš tapau garsi būdama dar labai jauna, nes vedžiau tas populiarias televizijos laidas – sulaukdavau žurnalistų skambučių, pasiūlymų, iš begalės nepažįstamų žmonių… Man reikėjo suprasti, kur tos ribos, nes kitaip tiesiog išsitaškysiu. Tai man būdavo labai sunku. Man būdavo labai sunku įvardinti savo atlygį arba pasakyti, ne, aš jums negalėsiu padėti. Dabar nebeturiu šitų problemų. Dabar kartais priimu tai net su pasimėgavimu: jeigu matau, kad yra konfliktinė situacija, galvoju, super, turėkime ir ją!

 Jaučiu, kad jau turiu įrankių. Aš turiu principus, kurių neleidžiu sau peržengti, neleidžiu sau kaltinti kitų žmonių, menkinti, įžeidinėti, teisintis, jei aš niekuo nenusidėjau, visa kita yra humoras, tam tikra amortizacija. Daug yra spalvų – ir man labai smagu jas patyrinėti.

A. M.: Anksčiau ir man būdavo taip, kad, jei kažką padarau, privalau pasiteisinti, paaiškinti. Buvo sunkus pokytis išmokti tiesiog pasakyti ne. Ir stop, taškas. Kaip tau sekėsi neieškoti pasiteisinimų?

B. T.: Pasiteisinimai mums trukdo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Man svarbu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir matyti realybę tokią, kokia ji yra. Pavyzdžiui, kad pavėlavau. Taip padariau. Ne dėl to, kad kažkas atsitiko – iš eilės trys raudonos ar tas gatves vis taiso. Ne, aš pavėlavau, nes pasirinkau netinkamą laiką išvažiuoti. Ir tuomet patyrinėti, kaip aš jaučiuosi su tuo. Jeigu man pačiai tai netinka – galbūt aš noriu būti žmogumi, kuris iš namų išvažiuoja anksčiau, geriau planuoja laiką – tikėtina, kad mane ši atsakomybė, kurią aš prisiimu už savo poelgį, atves į pokytį. O jeigu aš teisinuosi, tai kalti kiti, aš niekada nesu kalta – čia taip viskas „išeina“. Man netinka toks priėjimas prie gyvenimo. 

Savęs paieškos, profesiniai pasirinkimai ir kūrybiškumas

A. M.: Dabar turi savo verslą „Nebegėda“, prieš tai studijavai aktorystę LMTA. Sakyk, o kas tu būtum buvusi, jei tavo tėvai būtų nusprendę, kad Beata stos ten, bus teisininkė?

B. T.: Man tėvai neprimetinėjo šitų dalykų. Neatsimenu, kad jie kažką sakytų. [A. M.: Bet aktorystė jiem neatrodė labai gera mintis, ar ne?] Kadangi aš į aktorinį nusprendžiau stoti per savaitę, tai buvo labai spontaniškas sprendimas, realiai nelabai su kuo ir pasitariau dėl to, nelabai būčiau ko nors klausiusi. Be to, buvau įsitikinusi, kad neįstosiu. Bet kažkaip įstojau ir tada laukė penki metai visai kitokio gyvenimo.

A. M.: Ten, aišku, buvo visko, kaip suprantu su tuo tu patyrei ir daug gyvenimo, daug keliavai.

B. T.: Taip. O viena didžiausių gyvenimo dovanų man yra tai, kad savo gyvenime sutikau Nekrošių ir galėdavau su juo kartais pasikalbėti apie gyvenimą. Man atrodo, kad tik dėl tos pažinties – tai sakau labai atsargiai – dėl tų pokalbių, tų dalykų apie kūrybiškumą, kurių aš iš jo išmokau, gal net ir verta buvo studijuoti. Žinoma, verta ir dėl puikių kurso draugų. Bet ar tai kartočiau? Ne. 

A. M.: Kūrybiškumas – labai įdomi tema. Kas tau yra kūrybiškumas? Kokias pamokas iš Nekrošiaus išmokai?

B. T.: Išties labai įdomi tema. Ir pati dažnai galvoju, reikia į Instagramą kažką apie kūrybiškumą parašyti, bet… [A. M.: O ką?] Taip!

 Iš Nekrošiaus išmokau tam tikrų principų. Pavyzdžiui, negalima realizuoti pirmos minties, kuri atėjo į galvą, nes ji greičiausiai atėjo ir visiems kitiems. Tu turi paieškoti.

 Atsimenu, kursiokas darė etiudą ir jam reikėjo pavaizduoti ligoninę. Nekrošius gana piktai pasakė: „Tai aišku, ligoninė – lovą atsitempė, dar lašelinė atsiras…“. Nekrošiui nepatiko realizmas. Jis sakydavo: „Pastatei taburetę, du mandarinai – ir ligoninė“. Tas minties taiklumas, paprastumas, taikli asociacija buvo tai, ko aš dabar visą laiką ieškau – ar rašydama, ar kalbėdamasi su žmonėmis. Man atrodo, kad jei gali tai pasakyti vienu tiksliu vaizdiniu, tai kam tada kažką apstatinėti tais realistiniai baldais? 

A. M.: O kaip prieiti prie tos vienos tikslios minties? Aš labai su tavim sutinku, kad kartais dviem žodžiais gali labai aiškiai sukurti visą situaciją. Bet kaip prie to prieiti?

B. T.: Turbūt reikia save visą laiką treniruoti, skatinti save siekti to. Ir Nekrošius sakydavo, kad reikia skaityti Nobelio literatūros premijos laureatų knygas, kad reikia atkreipti dėmesį į tam tikrus meno kūrinius ir kad tai plečia mūsų akiratį, didina tą asociacijų lauką. Ir padeda turėti kūrybiškumą, tą kūrybišką žvilgsnį į gyvenimą. Nes mene yra spalvos, skirtingos prizmės, Marina Abramovič kalba vienaip, Picasso kitaip, ir žiūrėti, kaip skirtingi menininkai kalba apie tuos pačius dalykus, kaip jie juos vaizduoja. Tai aš iš Nekrošiaus išsinešiau meilę menui. 

Gyvenimas per rašymą, psichoterapija ir (ne)tinkama santykių dinamika

B. T.: Visada daug rašydavau. Iš esmės aš rašau nuolat – esu žmogus, kuris užsirašo dalykus. Ir anksčiau aš gyvenimą patirdavau per rašymą. Daug žmonių manęs klausdavo, kaip tu taip atsimeni dalykus? Dabar gal jau ir nebeatsimenu jų, bet tada labai vaizdžiai atsimindavau. 

 Kartais taip būna su tam tikrom traumom, kad labai aiškiai atsimeni tam tikras detales… Kažkada nuėjau į suaugusių alkoholikų vaikų susitikimą ir papasakojau dalyką, kuris, atrodė, yra unikalus tik mano ir tik man nutikęs – tas garsas, kai išgėręs tėtis grįžta namo ir nepataiko raktu į spyną. Ten susirinkę žmonės negali vienas į kitą reaguoti, bet aš pasakoju ir iš reakcijų girdžiu, jaučiu, kad jie linksi „taip taip, klasika“.

A. M.: Man skaitant tavo knygą „Vyvenimas“ atrodė viskas taip raišku. Ir kartais net atrodė, ar iš tikro viskas vyko tavo galvoje? Tos emocijos – tu labai emocionaliai tai nupasakojai. Tada aš skaitydamas įsigyvenu ir tampu tuo. Man pradeda atrodyti, dievaži, kaip įmanoma gyventi tokį gyvenimą? Suprantu, kad visa tai vyko ir tu užsirašydavai ir išgyvendavai tai.

B. T.: Tai gali būti ir labai kompleksiškas dalykas. Turbūt tai labai priklausė ir nuo mano interpretacijos tuo metu, nuo priėjimo prie emocijų, tikėtina, kad aš ir šiaip esu labai jautri, ir labai išgyvenu emocijas. Gal ryškiau nei tam tikri žmonės. Man atrodo, kad daug kas susidėjo į tai. 

A. M.: Vienoje vietoje labai gražiai rašei, kad „pradėjusi psichoterapiją supratau, kad esu kaip kompiuteris, kuriame įdiegta ne ta sistema. Todėl jis neteisingai veikia, man reikia perkratyti seną sistemą, aptikti joje klaidas ir po truputį įdiegti naują bei išmokti pagal ją veikti“. Ką tai reiškia praktiškai? Kokios buvo tos „operacinės sistemos klaidos“, kurios taisėsi?

B. T.: Šitas aprašymas yra grynai apie tą jausmą. Daug tų klaidų yra. Daug yra ir toliau su kuo man padirbėti.

 Vienas iš pagrindinių dalykų, tai potraukis žmonėm – nebūtinai seksualinis, bet ir kaip draugam – potraukis žmonėm, kuriem to potraukio jausti nereikėtų. O taip yra dėl to, kad mums patinka, mums įdomūs tie žmonės, kurie kažką primena – arba santykį, kurį mes turėjome vaiksytėje, arba vieną iš tėvų. Ir dėl to kartais tiesiog labai sunku prieš tai pakovoti. 

 Vyrai, kuriuos aš matydavau, priklausė tam tikrai kategorijai. Tai tie vyrai, kuriuos reikėtų nuolat gaudyti arba gelbėti, arba labai jais rūpintis. Po kažkiek laiko supratau, kad reikia atsisveikinti su šita kategorija. Aš jau tikrai padariau kiek galėjau, man reikia pailsėti. Mokiausi pamatyti kitokius žmones, įvertinti kitus dalykus. Nes anksčiau man žmogaus gerumas, paslaugumas, dėmesingumas atrodė labai nuobodu. Aš tai priskirdavau prie blogų savybių, o tas, kurios iš tikrųjų yra kenkiančios, nelabai teigiamos savybės, aš priskirdavau prie gerų.

A. M.: Ar pačioj pradžioj, kai pradėjai bandyti bendrauti su kitokiais žmonėmis, nebuvo, kad trūko poliškumo? Kad neatsirasdavo seksualinė trauka?

B. T.: Ne, ne dėl seksualinės traukos, bet būdavo keista, kažkaip nuobodu… Reikia kažkokio žemės drebėjimo. Tai čia nieko nebus? Čia taip ir sėdėsim? Nuobodžiai… Ir tas žmogus toks nuobodus, pilkas pradeda atrodyti.

 Bet aš supratau, kad čia mano dalykas. Ir, greičiausiai, tai, kad aš tai jaučiu reiškia, kad santykis yra sveikas. Kad tai nėra santykis su viršvalandžiais, penkiais etatais. Kad yra erdvės man gyventi ir savo gyvenimą, siekti dalykų. Ir tada aš pradėjau sau susiorganizuoti to adrenalino kitose vietose. Pasižiūrėjau, ko aš bijau, pasižiūrėjau, ką man reikia išmokti. Kaip man pačiai patobulėti. Ir aš nukreipiau savo dėmesį ten. 

 O santykiai gali būti tokia nuostabi oazė. Ramybės, palaikymo, meilės, oksitocino… Aš išmokau į juos taip žiūrėti ir iš ten pasiimti tai, ką noriu pasiimti. Anksčiau buvau tai supainiojusi. Darbe norėdavau gauti meilę ir priėmimą, o santykiuose vykdavo kažkoks darbas, man reikėjo tuos dalykus atpažinti, juos suprasti ir suprasti, ko aš noriu iš darbo. Kad darbe tikėtis meilės yra gana keista, mažų mažiausiai. O meilė turi būti, gyventi namuose. 

A. M.: Dažnai savo poreikius įprantam tenkinti tam tikru būdu. Tačiau gali to įvairovės poreikio ieškoti įvairiose gyvenimo srityse, ne santykiuose. Gali keliauti, užsiimti kūrybiniais dalykais. Kaip tas virsmas vyko tau? 

B. T.: Virsmas nevyksta per dieną. Nebuvo staigaus virsmo. Turbūt per nusivylimus, tai į vieną pusę, tai atgal… Aš devynerius metus lankau terapiją, tai yra didžiulis tęstini darbas su savimi, su savo mąstymo modeliais, su savo mintimis; tai savęs pažinimas, nuolatinis psichologijos knygų skaitymas, dabar ir psichologijos studijos… Natūralu, kad mane tai domino, reiškias, aš apsupau save žmonėm, su kuriais mes nuolat apie tai šnekam. Nes mums tai irgi yra labai įdomu. Tai tokie kompleksiniai dalykai. 

 Bet, man atrodo, jeigu susiduriama su tokiais santykių modeliais, reikia tiesiog – man tai padėjo – nukreipti dėmesį į save, visą tą energiją, kurią norisi duoti kitiem (aš juos taip myliu, bet jie manęs nemyli…), nukreipti į save, užsiimti savimi. Jeigu norisi kontroliuoti kitus, visų pirma sukontroliuoti save. Savo valgymo ritmą – čia irgi yra ką veikti –, savo dienotvarkę, savo grafiką, savo miego ritmą, savo įpročius, hobius – kai žmogus tuo užsiima, man atrodo, kad labai natūraliai daugybė dalykų pradeda gerėti.